kėruotis

kėrúotis, -úojasi, -ãvosi, kerúotis 1. žargytis, kėtotis; voliotis: Kūdikis kėrúojas su plikomis kojomis, t. y. kojas suriečia ir ištiesia į aukštą J. Ko čia kėruojys atsigulęs, ar neapsiklosi! Šv. Nesikėrúok, negražu Tvr. Kerúojas sau ant dirvono, kojas pastatęs, ir šūkau[ja] Krkl. Vaikas vonioj keruojas Krkl. Juozas lopšė[je], mačiau, kėruojas Kv. Ko čia kėrúojies, eik šieno grėbti! Trgn. Nebeilgai čia kerúosy (voliosies lovoje), varysma pri darbo Užv. Jonas ilgai lovo[je] kėrãvos Šll. Kėrúojas lovo[je] par dienų dienas kaip du kačiukai Up. 2. pyktis, ginčytis, nesutikti: Juodu amžinai kėrúojas ir kėrúojas Up. \ kėruotis; išsikėruoti